surimbėti

surimbė́ti 1. intr. augant užskursti: Užklaustas tėvas atsakė, esą surimbėję gluosneliai kitokioj dirvoj rš. 2. žr. surembėti 5: Kai jaunas jis buvo, tai buvo judrus kap vijurkas, o dabar surimbė́jo Šn. Kažin kodėl šiandien jis toks pasidarė surimbė́jęs Gž. \ rimbėti; surimbėti